krūkinti

krū́kinti, -ina, -ino caus. krūkti 1: Kam krū́kini kiaules, kodėl neleidi ginti ant ganyklos? J. | refl.: Eik paveizėk, ko tie bekonai krū́kinas Užv. Paršeliai, susiglaudę apie apgriuvusį židinį, krūkinos, prašydami šeimininkės pusryčio Žem.